Kaip pasigaminti vandenilinį vandenį: tabletės, buteliai ir ąsočiai

Vandenilinis vanduo – tai įprastas vanduo, kuriame ištirpintos molekulinio vandenilio (H2) dujos. Iš tikrųjų yra trys būdai, kuriais pirkėjai šių dujų įsipila į stiklinę: į butelį įmetama magnio pagrindu pagaminta reakcijos tabletė, baterija maitinamas elektrolizės buteliukas atlieka ciklą arba įpilama vandens į elektrolizės ąsotį, skirtą didesniam kiekiui paruošti. Greta šių trijų būdų yra dvi susijusios kategorijos, kurios iš esmės nėra būdai gėrimui paruošti: inhaliatoriai, per kvėpavimo takus tiekiantys vandenilio dujas, o ne tirpdantys jas vandenyje, ir savadarbė elektrolizė naudojant bateriją, kelianti tokių rimtų saugumo klausimų, kad jai verta skirti atskirą straipsnį. Likusioje šio vadovo dalyje paaiškinama, ką iš tikrųjų daro kiekvienas metodas, pateikiant realių produktų pavyzdžius, kad galėtumėte suprasti, kuris labiausiai tinka jūsų kasdieniams vandens gėrimo įpročiams.

• Tabletės vandenilį išskiria vykstant cheminei magnio ir vandens reakcijai; buteliukai ir ąsočiai jį išskiria elektrolizės būdu – naudojant elektros srovę, o ne reakcijos medžiagą.
• Kiekvienas produkto puslapyje nurodytas koncentracijos skaičius apibūdina konkrečiomis sąlygomis atliktą matavimą, todėl didesnis PPB rodiklis savaime nepasako, kuris gėrimas jums geresnis – jis tik nurodo bandymo rezultatą.
• Tabletei reikia tik vandens butelio ir kelių minučių; elektrolizės buteliuką reikia įkrauti ir palaukti, kol bus paruošta porcija; ąsočio ciklas ilgesnis, bet vienu kartu paruošiama tiek vandens, kad jo užtektų keliems žmonėms.
• Inhaliatoriai ir savadarbė elektrolizė sprendžia skirtingas problemas, todėl kiekvienam skiriamas atskiras išsamus vadovas, o ne trumpa apžvalga čia.

Ką iš tikrųjų reiškia „vandenilinio vandens gamyba“

Visi šiame straipsnyje aptariami metodai atsako į tą patį pagrindinį klausimą: kaip ištirpinti H2 dujas stiklinėje vandens, užuot leidus joms pasišalinti į orą, kaip paprastai ir nutinka. Ištirpusio vandenilio kiekis nurodomas milijardinėmis arba milijoninėmis dalimis, dažniausiai trumpinant PPB arba PPM; abu vienetai apibūdina tą patį matavimo tipą, tik skirtingu masteliu. Užuot iš naujo aiškinęsi, ką šie skaičiai reiškia ir kodėl jie tiesiogiai neparodo, kad vanduo yra „stipresnis“ ar „sveikesnis“, perskaitykite išsamų vandenilinio vandens koncentracijos paaiškinimą ir toliau pateiktus rodiklius vertinkite kaip orientacinius, o ne kaip reitingą.

Lyginant produktus, nuolat pasitaiko dvi metodų grupės. Pirmoji – cheminė reakcija, kurios metu vandenilio dujos išsiskiria tiesiai vandenyje; taip veikia tabletės. Antroji – elektrolizė: elektros procesas, kuris suskaido vandens molekules ir viename iš elektrodų išskiria vandenilio dujas; taip veikia buteliukai ir ąsočiai. Visa kita, įskaitant inhaliatorius ir savadarbius įrenginius, yra vienos iš šių dviejų idėjų atmaina arba visai kitoks tiekimo būdas.

1 metodas: magnio reakcijos tabletės

Vandenilio tabletė veikia per paprastą cheminę reakciją: maistinis metalinis magnis reaguoja su vandeniu, sudarydamas magnio hidroksidą ir išskirdamas vandenilio dujas kaip šalutinį produktą (šaltinis: 2 grupės elementų reakcijos su vandeniu, „chemguide“). Jei reakcija vyktų savaime, ji paprastai beveik iškart sulėtėtų, nes susidaręs magnio hidroksidas padengtų metalą ir neleistų jam toliau liestis su vandeniu. Tabletėse šios problemos išvengiama pridedant organinių rūgščių, kurios nuolat nuvalo paviršių. Todėl reakcija vyksta tolygiai ir nuspėjamai, o ne kelias sekundes intensyviai burbuliuoja ir tada sustoja.

Hydrion H2 tabletės yra realus tokio produkto pavyzdys: kiekvienoje jų yra 80 mg elementinio magnio ir obuolių bei vyno rūgščių; tabletė ištirpsta maždaug per dvi–tris minutes, o naudojant 500 ml vandens nurodoma 8 PPM koncentracija. Šis skaičius apibūdina tokiomis dozės ir vandens kiekio sąlygomis išmatuotą reakciją. Tą pačią išlygą verta turėti omenyje vertinant kiekvieną šiame straipsnyje pateiktą skaičių.

Praktiškai šį formatą naudoti paprasta: su savimi nešiojatės nedidelę tablečių juostelę, įmetate tabletę į po ranka turimą vandens butelį ir prieš gerdami palaukiate kelias minutes, kol ji ištirps. Dėl tokio paprastumo šis būdas tinka kelionėms, darbo stalo stalčiui ar bet kokiai kasdienybei, kai nėra patogu įkrauti ir nešiotis atskirą prietaisą.

2 metodas: elektrolizės buteliukai

Elektrolizės buteliukas veikia visai kitu principu. Elektros srovė suskaido vandens molekules ties elektrodais; prie anodo vanduo reaguoja, išskirdamas deguonį ir vandenilio jonus, o šie jonai pereina per protonų mainų membraną ir prie katodo susijungia su elektronais, sudarydami vandenilio dujas, kurios vėl ištirpsta kameroje esančiame vandenyje (šaltinis: Vandenilio gamyba: elektrolizė, JAV Energetikos departamentas). Deguonis, o kai kuriuose modeliuose – ir nedidelis ozono kiekis, kurį, pasak gamintojo, prietaisas išleidžia, pašalinami atskirai ir nepatenka į geriamą vandenį.

Du Hydrion buteliukai parodo, kokių skirtumų pasitaiko šiame produktų segmente. Core naudoja PEM elektrolizę su platinos ir iridžio elektrodais, ciklą užbaigia greičiau nei per penkias minutes ir 300 ml kameroje pasiekia maždaug 5 000 PPB koncentraciją. Pulse naudoja panašią SPE/PEM sistemą su platina padengtais titano elektrodais, tačiau siūlo pasirinkimą: 5 minučių ciklą, kurio pabaigoje rodiklis siekia apie 4 000 PPB, arba ilgesnį 10 minučių ciklą, kurio metu 280 ml kameroje pasiekiama iki 8 000 PPB koncentracija. Vienu įkrovimu abu buteliukai gali atlikti 15–20 ciklų, tad juos įkrauti reikės veikiau kartą per savaitę, o ne kasdien.

Vienas paspaudimas, vienas ciklas: ko tikėtis iš nešiojamo buteliuko

Kasdien naudojant elektrolizės buteliuką reikia paspausti mygtuką ir kelias minutes palaukti, kol vanduo bus paruoštas, o ne iškart įsipilti ir gerti. Būtent dėl šio kompromiso ir būtinybės buteliuką įkrauti jis skiriasi nuo tabletės. Prieš rinkdamiesi iš šių dviejų variantų, pagalvokite, kaip dažnai iš tikrųjų jį naudotumėte. Jei konkrečiai renkatės tarp šių dviejų formatų, tablečių ir buteliukų palyginime šis kompromisas aptariamas išsamiau, o prietaisų, buteliukų ir ąsočių palyginime elektrolizės buteliukai lyginami su toliau aptariamais didesniais formatais.

3 metodas: elektrolizės ąsočiai didesniam vandens kiekiui

Ąsotis naudoja tą patį elektrolizės principą kaip ir buteliukas, tik yra didesnis, kad vienu kartu būtų galima paruošti daugiau nei vieną stiklinę. Hydrion NOVA naudoja du lygiagrečiai veikiančius SPE/PEM generatorius ir siūlo 10 arba 20 minučių ciklą; per jį, pripildžius ąsotį 2 litrais vandens, pasiekiama 2 000–3 000 PPB koncentracija. Ji mažesnė nei vienai porcijai skirtame buteliuke, tačiau pasiskirsto maždaug septynis kartus didesniame vandens kiekyje nei apdorojama per Pulse ciklą.

Hydrion NOVA turi savaiminio valymo atbulinio plovimo ciklą: elektrolizės kryptis trumpam pakeičiama, kad nuo elektrodų plokštelių būtų pašalintos mineralų nuosėdos. Rekomenduojama šį ciklą atlikti kas savaitę arba kas 10–15 ciklų. Toks priežiūros veiksmas nereikalingas tabletėms ir vienai porcijai skirtiems buteliukams, nes, skirtingai nei ąsočio atveju, jų elektrodai tarp naudojimų nebūna panardinti vandenyje.

Už tai, kad ąsotis užima vietos ant stalviršio ir vienai vandens partijai paruošti reikia ilgiau, gaunate galimybę nebevykdyti ciklo kaskart, kai kas nors namuose užsinori stiklinės vandens. Jei jums svarbu, kaip tiksliai kinta koncentracija minutė po minutės per ciklą, paaiškinime, kiek iš tikrųjų užtrunka pasiekti tam tikrą PPB rodiklį, tai aptariama išsamiau, nei telpa šiame straipsnyje.

Kuo skiriasi inhaliatoriai ir savadarbiai metodai

Iš pirmo žvilgsnio vandenilio inhaliatoriai atrodo susiję su šiuo būdu, tačiau jie skirti vandenilio dujoms tiekti per kvėpavimo takus, o ne joms ištirpinti gėrime. Tai iš esmės kitoks naudojimo būdas, kuriam reikia atskiros įrangos ir kurį reikia vertinti atskirai. Jei būtent tuo domitės, vandenilio inhaliacijos vadove apie temą pradedama kalbėti nuo šio, o ne nuo geriamo vandens aspekto.

Savarankiškai pasigaminti įrenginiai, kuriuose vandenilis išskiriamas naudojant bateriją ir laidą, taip pat aptariami internete. Jie kelia realią riziką dėl nekontroliuojamo dujų kaupimosi ir elektros poveikio. Šios rizikos pakankamai rimtos, todėl joms aptarti reikia atskiro paaiškinimo, o ne vieno įspėjamojo sakinio čia. Jei susidūrėte su tokiu įrenginiu ir norite sužinoti, kokie pavojai iš tikrųjų kyla, išsamiame saugumui skirtame savadarbio vandenilinio vandens vadove jie tinkamai aptariami.

Pasirinkite metodą pagal savo kasdienius įpročius

Palyginus visus tris metodus, matyti trys pagrindiniai skirtumai: kiek aktyvaus dėmesio jiems reikia, kiek laiko tenka laukti, kol bus paruošta porcija, ir kiek vandens apdorojama vienu kartu. Tabletei reikia mažiausiai pastangų ir tenka laukti trumpiausiai, nes ji ištirpsta maždaug tuo pat metu, kai ruošiatės gerti, tačiau galima apdoroti tik vieną butelį. Buteliuką reikia įkrauti ir palaukti kelias minutes, kol bus paruošta porcija, bet taip gaunamas didesnės koncentracijos vanduo pagal poreikį. Ąsočio ciklas trunka ilgiausiai, be to, jam reikia daugiausia vietos ant stalviršio, tačiau tai vienintelis iš šių trijų variantų, kuriuo patogu paruošti vandens visiems namų ūkio nariams, o ne vienam žmogui.

Tai nereiškia, kad vienas formatas yra objektyviai „stipresnis“ už kitą. Didesnis PPB rodiklis parodo, ką prietaisas išmatavo konkrečiomis bandymo sąlygomis, bet ne tai, kad šis vanduo savaime jums geresnis. Kiek tai svarbu, priklauso nuo to, kaip ir kada iš tikrųjų geriate vandenį, o ne vien nuo skaičiaus. Būtent šis skirtumas išsamiau aptariamas anksčiau šiame vadove pateiktoje nuorodoje į koncentracijos paaiškinimą, todėl verta jį turėti omenyje prieš renkantis vien pagal PPB rodiklius.

Jei jau atrodo, kad vienas iš formatų geriausiai atitinka jūsų įpročius, kitas logiškas žingsnis – pasižiūrėti, ką šiuo metu galima įsigyti, o ne lyginti specifikacijas abstrakčiai. Peržiūrėti šiuo metu siūlomas vandenilinio vandens tabletes, buteliukus ir ąsočius greta yra naudingiau nei spręsti pagal kurį nors vieną šiame straipsnyje pateiktą skaičių.