Šungito vanduo ir vandenilinis vanduo: kas išmatuojama, o kas – folkloras

Šungito vanduo ir vandenilinis vanduo lyginami todėl, kad abu parduodami kaip būdai pagerinti paprastą geriamąjį vandenį, tačiau toks palyginimas prasmingas tik atskyrus, ką iš tikrųjų siūlo kiekvienas iš jų. Šungitas – šimtmečius gyvuojančios tradicijos akmuo, kurį pagrindžia siaura tikrų laboratorinių tyrimų sritis, o sveikatingumo teiginių apie jį yra gerokai daugiau. Vandenilinis vanduo apibrėžiamas vienu išmatuojamu kintamuoju – ištirpusių vandenilio dujų kiekiu, kurį laboratorija gali nurodyti konkrečiais matavimo vienetais ir patikrinti prietaisu. Toliau aptariama, kas yra šungitas, ką iš tiesų apima jo įrodymų bazė ir kaip atrodo vandens teiginys, kurį galima patikrinti, o ne vien juo tikėti.

• Šungitas yra tikras mineralas, turintis tikrą istoriją, tačiau didžioji dalis šiandien apie jį skleidžiamų teiginių – nuo „energetizuoto“ vandens iki apsaugos nuo EMF – gerokai pranoksta tai, ką yra tyręs bet kuris tyrimas.
• Egzistuojantys šungito laboratoriniai tyrimai yra laboratoriniai cheminiai bandymai ir medžiagų analizė, o ne tyrimai su žmonėmis, todėl jie neįrodo, kad geriant šungitu apdorotą vandenį gaunama nauda sveikatai.
• Verta žinoti konkretų saugumo aspektą: tai nepatikrintas neapdorotas akmuo, tiesiogiai įdėtas į geriamąjį vandenį, o ne bendras teiginys, kad šungitas yra pavojingas.
• Pagrindinį vandenilinio vandens rodiklį – ištirpusio H2 kiekį PPB arba ppm – galima patikrinti titravimo lašais, ištirpusio vandenilio matuokliu arba dujų chromatografu laboratorijoje. Tai kitokio pobūdžio teiginys nei tradicija ar įspūdis.

Kas iš tikrųjų yra šungito vanduo

Šungitas – tai grupė anglies turtingų metamorfinių uolienų, susidariusių maždaug prieš du milijardus metų. Jų randama beveik vien tik netoli Šungos kaimo Rusijos Karelijos regione, nuo kurio ir kilo pavadinimas. Vandens apdorojimo šungitu praktika atsirado anksčiau nei šiuolaikinė sveikatingumo rinkodara: Petras Didysis šioje vietovėje pastatė pirmąjį Rusijos kurortą būtent todėl, kad buvo tikima, jog vietinis vanduo pasižymi valomosiomis savybėmis, susijusiomis su po žeme esančiais šungito telkiniais (šaltinis: Šungitas – Vikipedija).

Šiandien ta pati pagrindinė idėja parduodama keliomis skirtingomis formomis. Į ąsotį ar butelį dedamos žalio akmens skaldelės arba mažos piramidės, kad vanduo kurį laiką su jomis stovėtų, o kai kuriuose kasetiniuose filtruose susmulkintas šungitas naudojamas kaip vienas iš kelių sluoksnių. Pats akmuo yra tikras, o jo naudojimo vandenyje tradicija siekia šimtmečius. Pasikeitė tai, kiek daug teiginių ir kokio konkretumo priskiriama šungitui.

Apie jį skelbiami teiginiai

Pardavėjai ir sveikatingumo bendruomenės šungito vandeniui paprastai priskiria tris teiginius: esą jis valo arba „energetizuoja“ vandenį, suteikia antioksidacinį poveikį dėl uolienoje esančių fullerenų junginių, o netoli telefono ar maršrutizatoriaus laikomas akmuo blokuoja dalį šių prietaisų skleidžiamos spinduliuotės. Teiginys apie fullerenus iš tiesų remiasi tikru dalyku. Šungite yra nedideli natūralių fullerenų kiekiai – nurodoma maždaug nuo 1 iki 10 milijoninių dalių. Būtent į šį skaičių remiasi šiuolaikinė rinkodara, vadindama akmenį antioksidantu (šaltinis: Šungitas – Vikipedija).

Teiginys apie apsaugą nuo EMF yra silpniausias iš šių trijų. Bet kuri laidžioji medžiaga tam tikru mastu slopina radijo bangas, tad prie maršrutizatoriaus padėta šungito skaldelė neįrodo, kad ši savybė būdinga tik šiam akmeniui; ji tik parodo įprastą fizikos reiškinį, kurį pademonstruotų ir panašus daugelio kitų laidžiųjų mineralų gabalėlis. Tai viena iš priežasčių, kodėl šiandien šungitas geriausiai žinomas dėl pseudomokslinių ir alternatyviosios medicinos teiginių, o ne dėl siauresnių, iš tikrųjų dokumentuotų jo cheminių savybių (šaltinis: Šungitas – Vikipedija).

Ką iš tikrųjų apima įrodymai

Pradėjus ieškoti tyrimų, kuriais esą pagrindžiami šie teiginiai, vaizdas greitai susiaurėja. Biomedicininės literatūros paieškoje randama antioksidacinio poveikio ir citotoksiškumo tyrimų su ląstelių kultūromis, elementinės sudėties analizė ICP-MS metodu, šungito gebėjimo iš užteršto vandens sorbuoti sunkiuosius metalus ir chromą tyrimai (tai tikras vandens valymo pritaikymas, nesusijęs su vandens gėrimu dėl sveikatingumo) ir vienas augalų atsparumo sausrai tyrimas. Nė vienas iš jų nėra klinikinis tyrimas su žmonėmis, nė viename netiriama, ar geriant šungitu apdorotą vandenį žmogui pasiekiamas išmatuojamas sveikatos rezultatas (šaltinis: „PubMed“ paieška: „šungito vanduo“).

Šis trūkumas svarbus. Junginys mėgintuvėlyje gali veikti kaip antioksidantas, tačiau vis tiek neturėti įrodyto poveikio, kai jis atskiedžiamas stiklinėje vandens ir išgeriamas, nes tarp laboratorinio rezultato ir teiginio apie sveikatingumą įsiterpia absorbcija, dozė ir paties organizmo chemija. Dokumentuotos šungito cheminės savybės yra tikros, tačiau siauresnės už ant jų kuriamą pasakojimą apie naudą sveikatai: medžiaga tikra, tradicija tikra, o šiandien nurodomas konkretus veikimo mechanizmas peržengia tai, ką kas nors iš tikrųjų išmatavo.

Svarbi žinoti saugumo detalė

Šungitas yra natūrali uoliena, o ne pagamintas ir išgrynintas junginys, todėl, kaip ir dauguma natūralių mineralų, jis gali turėti priemaišų. Tarp nurodomų priemaišų yra sunkieji metalai, tokie kaip švinas ir kadmis. Tai tampa tikru rūpesčiu, kai uoliena naudojama kaip alternatyviosios medicinos priemonė (šaltinis: Šungitas – Vikipedija). Ši išlyga konkrečiai taikoma nepatikrintam palaidam akmeniui, tiesiogiai dedamam į geriamąjį vandenį, kai netikrinta, kokios kitos medžiagos kartu su juo iškilo iš žemės. Tai nėra teiginys, kad šungitas apskritai nesaugus; dėl sunkiųjų metalų patikrinta partija yra visai kas kita nei internetu įsigytas ir nė kiek netikrintas akmuo. Mineralas, apie kurį sklando folkloras, nėra toks pat teiginys kaip produktas, kurio saugumas pagrįstas tyrimų ataskaita, todėl prieš dedant jį į geriamąjį vandenį verta išsiaiškinti, kurį iš jų iš tiesų laikote rankose.

Kaip atrodo „išmatuojamumas“ kalbant apie vandenilinį vandenį

Kodėl skaičius geriau už įspūdį

Vandenilinis vanduo pateikia vieną konkretų teiginį: vandenyje yra ištirpusio molekulinio vandenilio (H2) tam tikra koncentracija, paprastai nurodoma milijardinėmis arba milijoninėmis dalimis, kur 1 ppm yra lygu 1 000 PPB – tie patys vienetai naudojami bet kurioms vandenyje ištirpusioms dujoms nurodyti (žr. išsamų PPB ir ppm palyginimą). Šią koncentraciją galima patikrinti keliais būdais. Metileno mėlynojo titravimo lašai apytiksliai parodo rezultatą vietoje: kiekvienas skaidrus likęs lašas atitinka maždaug 0,1 ppm. Specialūs ištirpusio vandenilio matuokliai pateikia tikslesnį rodmenį, tačiau šių dviejų metodų tikslumas skiriasi ir nė vienas iš jų nepakeičia kalibruoto laboratorinio prietaiso (išsamesnis galimybių palyginimas pateikiamas vandenilio matavimo vandenyje vadove, o gilesnė skirtingų matuoklių tikslumo skirtumų analizė numatyta atskirame ištirpusio vandenilio matuoklių palyginime).

Rinkodaroje prie vandenilio rodmenų dažnai pateikiami ir ORP (oksidacijos-redukcijos potencialo) matuoklių rodmenys, tačiau tai nėra tas pats. ORP parodo bendrą vandens polinkį atiduoti elektronus, kuriam įtakos turi ne tik vandenilis, bet ir pH, temperatūra bei ištirpę mineralai. Neigiamas ORP rodmuo leidžia įtarti, kad vandenilio gali būti, tačiau tai nėra skaičius, kurį būtų galima tiesiogiai perskaičiuoti į PPB.

Greta: įspūdis, kuriuo pasitikite, ir skaičius, kurį galite patikrinti

Būtent čia iš tikrųjų susitinka šungito ir vandenilio palyginimai. Nepriklausomas dujų chromatografo tyrimas, kurį atliko „H2 Analytics“, parodė, kad po 20 minučių ciklo Hydrion Core ištirpusio H2 koncentracija siekė nuo 9,00 iki 9,14 mg/l, o Hydrion Pulse – 8,079 mg/l veikiant 5 minučių „Boost“ režimui ir 9,00 mg/l po 10 minučių. Matavimui naudotas kalibruotas prietaisas, o ne pardavėjo įvertis (visus rezultatus rasite nepriklausomos laboratorinės sertifikacijos ataskaitoje).

To paties tyrimų etapo metu SGS „Silver State Analytical“ laboratorija atskirai atliko 34 parametrų vandens saugumo tyrimą EPA sertifikuotais metodais: abiejuose buteliuose tikrinti teršalai, įskaitant juose naudojamus elektrodų metalus, ir nė vieno parametro kiekis nepasiekė aptikimo ribos. Štai ką praktiškai reiškia „išmatuojamas“ vandens produktas: koncentracija, kurią galima nurodyti mg/l, ir saugumo tyrimo ataskaita, į kurią galima nurodyti. Šungito vanduo šiuo metu savo teiginiams apie naudą sveikatai neturi nei vieno, nei kito: jokia nepriklausoma laboratorija nepaskelbė koncentracijos, nusakančios, kokį poveikį akmuo turėtų daryti vandeniui, ir neapdoroto akmens, parduodamo naudoti namuose, saugumo tyrimo ataskaita nepateikiama. Tai nereiškia, kad šungito tradicija neturi prasmės; tai reiškia, kad šie du produktai atsako į skirtingus klausimus ir tik vieno iš jų atveju šiuo metu pateikiamas patikrinamas skaičius.

Paprastas būdas įvertinti bet kurį teiginį apie vandenį

Nereikia išmanyti chemijos, kad atskirtumėte šiuos du teiginių tipus, jei žinote, ko paklausti. Pirmiausia išsiaiškinkite, ar teiginys susietas su konkrečiu matavimo vienetu ir metodu, pavyzdžiui, koncentracija mg/l, išmatuota dujų chromatografijos būdu, ar jis pagrįstas pojūčiu, tradicija arba rinkodarine fraze be jokio skaičiaus. Tada paklauskite, kas tą skaičių gavo: nepriklausoma laboratorija, paskelbusi savo metodą ir rezultatą, ar tik pats pardavėjas savo puslapyje. Galiausiai, jei kalbama apie naudą sveikatai, paklauskite, ar ją patvirtina tyrimas su žmonėmis, ar tai laboratorinis cheminis rezultatas, tyrimas lėkštelėje arba pačios uolienos analizė, kurios išvados išplečiamos labiau, nei leidžia pats tyrimas. Įvertinę bet kurį vandens produktą, įskaitant vandenilinį vandenį, pagal šiuos tris klausimus sužinosite daugiau, nei galėtų pasakyti tradicija ar šūkis.

Ką iš to galima suprasti

Šungito istorija ir siauri laboratorinių tyrimų rezultatai yra tikri: tai tikras mineralas, kurio naudojimas dokumentuotas nuo laikų, kai vienas caras čia turėjo kurortą, o jame iš tiesų yra nedideli fullerenų ir kitų junginių kiekiai, kuriuos tyrėjai tiesiogiai išmatavo. Tačiau nėra įrodyta, kad šie laboratoriniai rezultatai pagrindžia platesnius šiandien greta jų skelbiamus teiginius apie valymą, energiją ir apsaugą nuo EMF. Šį skirtumą verta turėti omenyje, o ne paversti jį paprastu nuosprendžiu – už akmenį ar prieš jį. Vandenilinis vanduo pateikia siauresnį teiginį. Taip pat verta paminėti, kad patys vandenilinio vandens tyrimai pagrindžia nedidelį poveikį, nustatytą tyrimuose, o ne teiginius apie išgydymą; šis skirtumas plačiau aptariamas atskirame straipsnyje apie mitus, susijusius su vandeniliniu vandeniu. Tas pats išmatuojamumo ir įspūdžio klausimas taikomas ir kitoms vandens tendencijoms, įskaitant struktūruoto vandens palyginimą su vandeniliniu vandeniu pagal tą patį kriterijų.

Esmė ne ta, kad vienas produktas yra įrodytas, o kitas – bevertis. Esmė ta, kad nurodoma koncentracija ir iš tikrųjų atliktas saugumo tyrimas yra kitokio pobūdžio teiginiai nei tradicija; prieš nuspręsdami, ką daro vandens produktas, verta tai patikrinti. Jei jums labiau patinka laboratorijoje patikrintas skaičius nei tradicija, vandenilinio vandens kolekcijoje pateikiama nepriklausomai ištirta kiekvieno formato koncentracija, kad galėtumėte juos palyginti vienodai.