Vandenilinis ir mineralinis vanduo: ar juos galima derinti?

Mineralinis vanduo ir vandenilinis vanduo nėra konkuruojančios kategorijos, ir nė vienas iš jų nepakeičia kito apibrėžimo. Mineralinis vanduo nusako, iš kur vanduo gaunamas ir ko jame jau yra: konkretų saugomą požeminį šaltinį, kurio mineralinė sudėtis nuo šaltinio iki butelio turi išlikti tokia pati. Vandenilinis vanduo nusako tai, kas matuojama realiuoju laiku, konkrečioje stiklinėje: kiek tame vandenyje šiuo metu yra ištirpusių molekulinio vandenilio (H2) dujų, išreiškiamų milijardinėmis dalimis (PPB). Į mineralinį vandenį ištirpinus H2 dujų, jis gali tapti vandeniliu prisotintu vandeniu, o šis procesas nekeičia ir nepakeičia mineralinės sudėties, dėl kurios vanduo pirmiausia laikomas mineraliniu. Atskirai įvertinus, į kokius du skirtingus klausimus atsako šie terminai, palyginimas nustoja būti varžybomis ir tampa praktiniu klausimu, kas nutinka juos sujungus.

• Skirtingas pagrindas, skirtinga savybė: mineralinį vandenį apibrėžia saugomas šaltinis ir stabili mineralinė sudėtis, o vandenilinį vandenį – ištirpusios H2 dujos, kurių kiekis laikui bėgant mažėja bet kokiame vandenyje, nepriklausomai nuo jo mineralinės sudėties.
• Suderinamumą lemia laidumas, o ne kokybė: elektrolize pagrįstam buteliui reikia šiek tiek ištirpusių mineralų, kad jie praleistų srovę, kuri išskiria vandenilį, todėl jis pritaikytas konkrečiam vidutiniam mineralų kiekiui, o ne grynam ar itin mineralizuotam vandeniui.
• Didžioji dalis mineralinio vandens nepatenka į šį intervalą: panašaus elektrolizės butelio gamintojas mineralų gausų vandenį sieja su apnašų kaupimusi ant plokštelių ir trumpesniu tarnavimo laiku; tai yra priežiūros klausimas, o ne vienkartinis gedimas.
• Tabletė veikia kitaip: magnio pagrindu pagaminta tabletė tiesiogiai reaguoja su vandeniu, o ne leidžia per jį srovę, todėl į stiklinę mineralinio vandens galima įterpti vandenilio ir nesusidurti su laidumo problema.

Du skirtingi dalykai, matuojami dviem skirtingais būdais

Kai du produktai lyginami taip, tarsi priklausytų tai pačiai kategorijai, dažniausiai tai reiškia, kad terminai vertinami atsižvelgiant tik į vieną iš dviejų klausimų, į kuriuos jie atsako. Mineralinis vanduo atsako į klausimą „iš kur šis vanduo ir kas jame natūraliai yra?“. Vandenilinis vanduo atsako į klausimą „kiek šiame vandenyje šiuo metu yra ištirpusių H2 dujų?“. Pirmasis klausimas susijęs su kilme ir sudėtimi, kuri nustatoma šaltinyje ir saugoma teisės aktais. Antrasis – su dujomis, kurias gali turėti beveik bet koks vanduo – vandentiekio, filtruotas, distiliuotas ar mineralinis – kai jos jame ištirpinamos, o laikui bėgant vėl palaipsniui pasišalina, kad ir kokių mineralų vandenyje būtų. Todėl mineralinis vanduo gali tapti vandeniliu prisotintu mineraliniu vandeniu ir nenustoti būti mineraliniu: ištirpintas vandenilis nekeičia mineralinės sudėties, dėl kurios vanduo pirmiausia atsidūrė toje lentynoje.

Ką iš tiesų nurodo mineralinio vandens etiketė

Jūsų lentynoje esantį mineralinį vandenį apibrėžia ne tiek išmoningas prekės ženklo įvaizdis, kiek gana griežtos taisyklės, iš kur jis gali būti išgaunamas ir ką su juo galima daryti prieš išpilstant į butelius. Pagal iš ES teisės aktų kildinamas natūralaus mineralinio vandens taisykles vanduo turi būti išgaunamas iš saugomo požeminio šaltinio, o jo mineralinės medžiagos ir mikroelementai nuo šaltinio iki butelio turi išlikti nepakitę. Jį galima apdoroti tik keliais leidžiamais būdais, pavyzdžiui, atskirti geležį ar sierą arba pašalinti dalį natūraliai susidarančio anglies dioksido; nieko negalima pridėti, išskyrus paties vandens CO2, kuris grąžinamas į vandenį, kad šis būtų gazuotas (šaltinis: 2007 m. natūralaus mineralinio vandens, šaltinio vandens ir išpilstyto geriamojo vandens reglamentas). JAV Maisto ir vaistų administracijos (FDA) apibrėžime nustatyta, kad iš panašiai saugomo šaltinio gaunamame vandenyje turi būti bent 250 ppm bendro ištirpusių kietųjų medžiagų kiekio, o ES taisyklėse daugiausia dėmesio skiriama minimaliam apdorojimui šaltinyje, o ne nustatytai mineralų ribai (šaltinis: Mineralinis vanduo, Vikipedija).

Šis teisinis apibrėžimas negarantuoja, kad visų prekės ženklų vanduo turės vienodai daug mineralų. Išpilstyto mineralinio vandens apžvalgose nustatyta, kad kai kurių prekės ženklų vandens mineralų kiekio mediana nesiekia įprasto vandentiekio vandens lygio, o kituose, mineralų gausesniuose, prekės ženkluose bendras ištirpusių kietųjų medžiagų kiekis viršija 1 000 ppm (šaltinis: Mineralinis vanduo, Vikipedija). Taigi, jei lyginant daroma prielaida, kad mineralinis vanduo visada yra „labai mineralizuotas“, ši prielaida neteisinga dar prieš pradedant svarstyti apie vandenilį.

Ar galima naudoti mineralinį vandenį elektrolizės pagrindu veikiančiame vandenilio vandens butelyje?

Būtent tai praktiškai nori sužinoti dauguma žmonių, ieškančių informacijos apie šių dviejų rūšių vandens skirtumus: ar butelis, kurį jau turite virtuvėje, gali veikti su vandeniu, kurį jau geriate? Tokiam buteliui kaip Hydrion Core, kuriame vanduo skaidomas ir į jį ištirpinamos H2 dujos, naudojant SPE/PEM elektrolizę, atsakymas priklauso nuo laidumo, o ne nuo to, ar vanduo „geras“. Grynas vanduo pats savaime beveik nepraleidžia elektros: juo teka maždaug šimtą tūkstančių kartų mažesnė srovė nei jūros vandeniu, nes jame yra labai mažai ištirpusių jonų, galinčių pernešti elektros krūvį (šaltinis: Vandens elektrolizė, Vikipedija). Todėl elektrolizės buteliai pritaikyti vandeniui, kuriame ištirpęs konkretus vidutinis mineralų kiekis, o ne distiliuotam ar itin grynam vandeniui. Plačiau apie šį konstrukcijos apribojimą rašome straipsnyje kodėl vandenilio vandens aparatams reikia distiliuoto arba gryno vandens, o išsamesnę laidumo skalę rasite straipsnyje apie bendrą ištirpusių kietųjų medžiagų kiekį (TDS).

Daugumoje išpilstyto mineralinio vandens ištirpusių kietųjų medžiagų yra gerokai daugiau, nei numatyta šiame intervale. Pašaliniai jonai vandenyje, kuris tiekiamas į elektrolizės celę, laikui bėgant gali paveikti jos membraną, sutrumpinti tarnavimo laiką ir sumažinti efektyvumą (šaltinis: Vandens elektrolizė, Vikipedija). Panašaus SPE/PEM butelio gamintojas dėl šios priežasties rekomenduoja vietoj vandentiekio vandens naudoti filtruotą, distiliuotą arba atvirkštinio osmoso būdu išvalytą vandenį. Jis įspėja, kad vandentiekio vandenyje esantys mineralai ir cheminės medžiagos gali kauptis ir trumpinti prietaiso tarnavimo laiką, todėl jį tektų dažniau valyti (šaltinis: „Echo Flask“ dažniausiai užduodami klausimai). Tai priežiūros problema, kuri kaupiasi prietaisą naudojant pakartotinai, o ne įrodymas, kad vienas butelis mineralinio vandens iškart sugadins prietaisą: vieną kartą panaudoti mineralinį vandenį, kai tą dieną neturite nieko kito, yra visai kas kita, nei paversti tai kasdieniu įpročiu.

Kodėl šiuose prietaisuose „daugiau mineralų“ nebūtinai reiškia „geriau“

Gali kilti pagunda manyti, kad kuo daugiau ištirpusių mineralų, tuo geresnis laidumas, taigi ir geresnis veikimas, tačiau taip neatsižvelgiama į tai, kokiam krūviui prietaisas iš tiesų pritaikytas. Elektrolizės butelio plokštelės suprojektuotos veikti esant konkrečiam laidumo intervalui, o jį gerokai viršijus vandenilis gaminamas ne efektyviau – tiesiog padaugėja jonų, galinčių užteršti plokšteles po pakartotinių ciklų. Išsamiame mūsų palyginime kokį vandenį naudoti vandenilio vandens butelyje: vandentiekio, išpilstytą, filtruotą ar distiliuotą paaiškinama, kaip tai veikia kitus kasdienius vandens šaltinius, ir prieinama prie tokios pačios išvados: reikia vadovautis gamintojo rekomenduojamu intervalu, o ne prielaida, kad „kuo daugiau mineralų, tuo geriau“.

Magnio vandenilio tabletė veikia kitu principu

Hydrion H2 tabletės leidžia išvengti laidumo klausimo, nes veikia visiškai kitu būdu. Užuot leidus elektros srovę per vandenyje esantį elektrodą, magnio pagrindu pagaminta tabletė tiesiogiai reaguoja su vandeniu, į kurį ji įmetama, ir tirpdama išskiria ištirpusį vandenilį. Vandenyje ilgą laiką nebūna nei membranos, nei elektrodo plokštelės, todėl su elektrolizės buteliu susijusios apnašų kaupimosi ir laidumo problemos tabletei tokiu pačiu būdu negalioja. Taigi tabletė yra nuspėjamesnis būdas į stiklinę mineralinio vandens įterpti vandenilio, nes neprašote prietaiso, pritaikyto veikti esant tam tikram laidumo intervalui, apdoroti vandenį, išpilstytą visai kitam tikslui.

Tad kurį variantą iš tiesų rinktis?

Sąžiningas atsakymas priklauso nuo to, į kurį iš dviejų klausimų norite atsakyti. Jei norite konkrečios, žinomos mineralinės sudėties, mineralinis vanduo, kuriuo jau pasitikite, ir toliau bus patikimesnis pasirinkimas; įterpus į jį vandenilio, ši sudėtis nei pagerėja, nei pakeičiama. Jei norite ištirpusio vandenilio, naudingiausia jį išgėrti netrukus po to, kai jis išskiriamas, nes H2 yra dujos, kurios ilgainiui pasišalina iš bet kokio vandens, kad ir kiek mineralų jame iš pradžių būtų. Naudojant elektrolizės butelį, gamintojo numatytos rūšies vanduo padeda užtikrinti nuspėjamą veikimą ir priežiūrą. Jei norite pradėti nuo pagrindų, apie juos rašome įvadiniame straipsnyje apie tai, kas yra vandenilinis vanduo ir SPE/PEM elektrolizės paaiškinime. Jei norite vandenilio įterpti būtent į stiklinę mineralinio vandens, tokia tabletė kaip Hydrion H2 visiškai pašalina laidumo klausimą, į kurį reikėtų atsižvelgti, jei mineralinis vanduo jau yra jūsų kasdienės rutinos dalis ir norėtumėte, kad taip ir liktų.