Ar vandenilinis vanduo gazuotas? Vandenilinis vanduo ir gazuotas vanduo – paaiškinimas

Ne, vandenilinis vanduo nėra gazuotas vanduo, ir šie du gėrimai niekada nebuvo skirti tam pačiam tikslui. Gazuotame vandenyje po slėgiu ištirpinama daug anglies dioksido (CO2) – tiek, kad vos atsukus dangtelį jis išsiskiria matomais burbuliukais. Vandeniliniame vandenyje ištirpinama molekulinio vandenilio (H2), kurio svoris tūkstančius kartų mažesnis, todėl skaidrus, negazuotas vanduo stiklinėje yra būtent tai, ką turėtų duoti tinkamai veikiantis butelis ar ąsotis. Tai, kad vanduo neputoja, nereiškia, jog jame nėra vandenilio.

• Gazuotuose gėrimuose būna keli gramai CO2 litre. Jis specialiai įterpiamas esant slėgiui, kad atidarius butelį vėl galėtų išsiskirti burbuliukais.
• Net stipriausiame rinkoje esančiame vandenilinio vandens butelyje vandenilio ištirpinama miligramais litre. Tai maždaug trimis dydžio eilėmis besiskiriantis dujų kiekis, o ne silpnesnė to paties reiškinio versija.
• Molekulinis vandenilis neturi nei spalvos, nei kvapo, nei skonio, todėl vandenilinis vanduo yra tokio skonio, koks buvo vanduo, įpiltas į butelį, o ne kaip išsivadėjęs gazuotas gėrimas.
• Didesnis butelio specifikacijose nurodytas PPB rodmuo nieko nepasako apie burbuliavimą: juo apibūdinamos kitos dujos, matuojamos kitu būdu, ir, kad ir koks didelis būtų skaičius, vanduo dėl to nepradės burbuliuoti.

Kodėl burbuliukai atrodo akivaizdus patikrinimo būdas

Dauguma žmonių apie gazuotumo stiprumą sprendžia stebėdami, kaip kyla burbuliukai stiklinėje gazuoto gėrimo ar vandens. Tai suprantama kalbant apie CO2 turinčius gėrimus, kuriuose putojimas ir yra esmė, o matomų burbuliukų kiekis apytikriai rodo, kiek dujų buvo įterpta. Todėl, kai stiklinėje esantis vandenilinis vanduo atrodo visiškai kaip vanduo iš čiaupo, iš pradžių pagrįstai galima manyti, kad gėrimas nėra gazuotas (tai tiesa) arba kad butelis nieko nepadarė (tai netiesa). Šiuose dviejuose gėrimuose ištirpinamos skirtingos dujos ir labai skirtingi jų kiekiai, o palyginus konkrečius skaičius, burbuliukų nebuvimas nebeatrodo kaip problema – tai tiesiog tikėtinas rezultatas.

Kas iš tiesų suteikia gėrimui gazuotumo

Kaip į vandenį patenka CO2

Gazuotas vanduo gaminamas ištirpinant jame CO2, veikiant padidintam slėgiui. Komerciniai vandens išpilstytojai pirmiausia atšaldo vandenį iki maždaug 8 °C, nes šaltame vandenyje prieš padidinant slėgį gali ištirpti daugiau dujų. Tada slėgis paprastai padidinamas iki maždaug 120 psi, kad vandenyje ištirptų toks CO2 kiekis (šaltinis: Gazuotas vanduo – Vikipedija). Būtent tai, kad prieš padidinant slėgį šaltame vandenyje gali ištirpti daugiau dujų, leidžia galutiniame gėrime išlaikyti kur kas daugiau CO2, nei jo galėtų ištirpti vandenyje, paliktame atvirame ore kambario temperatūroje.

Kodėl atidarius dangtelį dujos veržiasi lauk

Vos pažeidus sandarumą, slėgis butelio viduje beveik akimirksniu nukrinta iki įprasto atmosferos slėgio, tačiau vandenyje ištirpusio CO2 kiekis dar nespėja pasikeisti. Todėl esant naujam, mažesniam slėgiui vanduo tampa persotintas, tad dujų perteklius išsiskiria iš tirpalo ir burbuliukai susidaro ant nukleacijos centrų – mažyčių stiklo nelygumų, ledo kubelių ar net ore esančių dulkių (šaltinis: Gazuotas vanduo – Vikipedija). Šias išsiskiriančias dujas matote ir girdite kaip burbuliavimą. Jis tęsiasi tol, kol vanduo vėl pasiekia pusiausvyrą su aplinkos oru; dėl tos pačios priežasties atidarytas gazuoto gėrimo butelis ilgainiui išsivadėja.

Koks iš tikrųjų yra dujų kiekis

Tik nedidelė gazuotame vandenyje ištirpusio CO2 dalis iš tiesų virsta anglies rūgštimi; gryno vandens hidratacijos pusiausvyros konstanta esant 25 °C yra apie 1,7×10⁻³, todėl didžioji dalis dujų tiesiog lieka ištirpusi kaip CO2, o ne virsta rūgštimi (šaltinis: Anglies rūgštis – Vikipedija). Net ir šios nedidelės rūgšties dalies pakanka, kad gazuoto vandens pH būtų maždaug 5–6 – panašus į obuolių ar apelsinų sulčių – ir kad liežuvyje jaustųsi lengvas rūgštumas (šaltinis: Gazuotas vanduo – Vikipedija). Būtent šį rūgštumą, o ne pačius burbuliukus, dauguma žmonių sieja su gazuotais gėrimais. Kadangi komercinio gazavimo tikslas – ištirpinti vandenyje tiek CO2, gazuotais vadinamuose gėrimuose paprastai būna keli gramai ištirpusių dujų litre. Būtent šis skaičius kitame skyriuje palyginamas su vandenilio kiekiu vandeniliniame vandenyje.

Kodėl ištirpusio vandenilio kiekis nė iš tolo neprilygsta tam

Paprastame vandenyje savaime gali ištirpti tik ribotas vandenilio dujų kiekis. Įprastomis sąlygomis ši natūrali riba yra apie 1 600 PPB. Komerciniai vandenilinio vandens įrenginiai šią ribą viršija tik taikydami elektrolizę esant slėgiui, kuri priverčia ištirpti daugiau vandenilio, nei vanduo sugertų savaime. Tai paaiškinta straipsnyje išsamiau apie tai, ką iš tiesų matuoja PPB ir PPM. Net ir didžiausią rinkoje nurodomą vertę turinčiame butelyje absoliutus dujų kiekis vis tiek yra labai mažas.

PPB ir gramų litre palyginimas

Hydrion Pulse Vandenilinio vandens butelyje nurodoma iki 8 000 PPB ištirpusio molekulinio vandenilio: 5 minučių režimu pasiekiama apie 4 000 PPB, o 10 minučių režimu – apie 8 000 PPB. Vandenyje milijardinės masės dalys tiesiogiai perskaičiuojamos į miligramus litre, todėl 8 000 PPB atitinka 8 miligramus vandenilio litre – tai didžiausias rodmuo tarp šiame palyginime aptariamų butelių. Palyginkite jį su keliais gramais CO2 litre, kurių paprastai būna gazuotame gėrime, ir skirtumas sieks tūkstančius kartų: vandenilinis vanduo nėra švelnesnė gazuoto gėrimo versija – jame ištirpinamos kitos dujos, kurių kiekis niekada nebūtų toks, kad susidarytų matomi burbuliukai.

Ką pakeičia ir ko nepakeičia PPB skaičius

Didesnis PPB skaičius reiškia, kad vandenyje yra daugiau ištirpusio vandenilio, kurį gali pasisavinti organizmas, o ne tai, kad dujų slėgis laukia, kol jos išsiskirs burbuliukais. Kadangi net ir aukščiausiame skalės taške absoliutus kiekis lieka miligramų litre ribose, perėjus nuo mažesnio rodmens prie didesnio stiklinėje pasikeičia vandenilio kiekis, tačiau jis niekada nepriartėja prie tokio dujų tūrio, dėl kurio gėrimas imtų putoti. Didėjantis PPB skaičius nėra tas pats, kas didėjantis gazuotumo lygis; vieno rodiklio nereikėtų lyginti su kitu.

Koks iš tikrųjų bus vandens skonis ir vaizdas stiklinėje

Molekulinis vandenilis yra bespalvis, bekvapis ir beskonis, todėl vandenilinio vandens skonis priklauso nuo to, koks vanduo iš pradžių buvo įpiltas į butelį ar ąsotį. Jei vanduo stiklinėje atrodo ramus, o jo skonis švarus ir neutralus, jis elgiasi tiksliai taip, kaip numato chemija; tai nereiškia, kad kažkas neįsijungė. Ženklai, kurių žmonės instinktyviai ieško gazuotuose gėrimuose – kylantys burbuliukai ir liežuvyje jaučiamas rūgštumas – atsiranda būtent dėl CO2 chemijos, kurios vandenilinis vanduo niekada nebuvo skirtas atkartoti.

Taigi, ar vandenilinis vanduo gazuotas ir ar galima juos maišyti?

Vandeniliniame ir gazuotame vandenyje ištirpinamos dvi skirtingos dujos, kurių kiekiai taip pat labai skiriasi. Būtent šis kiekio skirtumas, o ne butelio kokybė, yra priežastis, kodėl vienas vanduo burbuliuoja, o kitas – ne. Jei norite išsamiau sužinoti, kas yra vandenilinis vanduo ir kaip jis gaminamas, šiame įvadiniame straipsnyje apžvelgiami pagrindai. O jei norite sužinoti, ar vandenilio butelis gali būti naudojamas gėrimui gazuoti arba ar verta per jį leisti gazuotą vandenį, tai atskiras praktinis klausimas, į kurį verta atsakyti atskirai. Jei norite sužinoti apie kasdienį skonį, neapsiribojant gazuotumo klausimu, daugiau skaitykite apie tai, koks iš tikrųjų yra vandenilinio vandens skonis. O jei iš butelio girdimas šnypštimas arba jį sunku atidaryti, tai atskiras su slėgiu susijęs klausimas, nesusijęs su gazuotumu; verta jį perskaityti atskirai, kad šie du požymiai nebūtų painiojami. Kai palyginimas pagal dujų kiekį tampa aiškus, kitas prasmingas žingsnis – palyginti, kuo skiriasi PPB rodmenys buteliuose ir ąsočiuose, ir išsiaiškinti, kuris variantas labiausiai tinka jūsų kasdieniams vandens gėrimo įpročiams.