Kiek vandenilinio vandens žmonės geria tyrimuose? (Ir kodėl nėra oficialaus kiekio)
Oficialiai rekomenduojamo per dieną išgeriamo vandenilinio vandens kiekio nėra. Jokia sveikatos agentūra, medicinos organizacija ar mitybos institucija nenurodo jo normos taip, kaip nurodo vitaminų ar mineralų normas, nes ištirpęs molekulinis vandenilis nėra maistinė medžiaga, kurios fiziologinis poreikis būtų nustatytas: tai dujų koncentracija tam tikrame vandens tūryje, o šio derinio neįmanoma tiksliai išreikšti vienu dienos kiekiu. Tačiau yra paskelbta klinikinių tyrimų, kurių kiekviename, atsižvelgiant į tyrimo klausimą, nustatytas atskiras vandens tūris ir vandenilio koncentracija. Peržiūrėjus, kokie kiekiai iš tiesų buvo naudojami šiuose tyrimuose, į klausimą galima atsakyti sąžiningiau nei ieškant rekomendacijos, kurios reguliavimo institucijos niekada nenustatė.
- Nė viena reguliavimo institucija nėra nustačiusi vandenilinio vandens paros normos; žmonių minimas kiekis skiriasi priklausomai nuo to, kokį tyrimą jie skaito, o ne dėl to, kad būtų sutarta dėl vieno standarto.
- Paskelbtuose tyrimuose naudotas paros vandens tūris svyravo nuo maždaug 500 mililitrų iki maždaug litro. Paprastai jis būdavo padalijamas į dvi–keturias mažesnes porcijas, užuot išgėrus visą kiekį iš karto.
- Vandenilio koncentracija skyrėsi dar labiau nei tūris: tuose pačiuose tyrimuose ji svyravo nuo maždaug 0,6 iki 15 milijoninių dalių, todėl „litras per dieną“ skirtinguose tyrimuose reiškia ne tą patį.
- Įrenginį ar įprotį prasminga lyginti su tyrimu tik žinant ir jo tiekiamą tūrį, ir vandenilio koncentraciją.
Ar yra oficialiai rekomenduojamas vandenilinio vandens kiekis?
Trumpai tariant, ne, ir taip yra ne dėl apsirikimo, o dėl pačios šio klausimo esmės. Rekomenduojama paros norma, pavyzdžiui, vitamino C ar geležies, nustatoma todėl, kad tyrėjai ir reguliavimo institucijos išsiaiškino, kiek tos maistinės medžiagos organizmui reikia, kiek jos jis gali saugiai panaudoti ir kaip suvartojamas kiekis susijęs su išmatuojamu trūkumu ar poreikiu. Ištirpusi vandenilio duja šiai sistemai netinka taip pat: ji, kaip maistinė medžiaga, organizme nekaupiama, o jokia reguliavimo institucija nėra paskelbusi nei būtino, nei optimalaus jos suvartojimo kiekio. Platesnė apžvalga apie vandeniliniam vandeniui priskiriamus teiginius padės geriau suprasti temą, jei pastebėjote, kad kai kurios rinkodaros formuluotės lenkia turimus tyrimų duomenis.
Vietoj oficialaus kiekio turime tyrimų protokolų planavimą. Kiekvienos klinikinio tyrimo grupės tyrėjai savo tyrimui nusprendžia, kiek vandens duoti dalyviams ir kokios koncentracijos jame turi būti vandenilio. Jie atsižvelgia į praktinius dalykus, pavyzdžiui, kokį kiekį vandenilio vandens generatorius gali patikimai pagaminti ir kiek vandens tyrimo grupė realiai gali kasdien išgerti visą tyrimo laikotarpį. Šie pasirinkimai nebuvo daromi siekiant parengti viešą rekomendaciją. Būtent todėl vieno konkretaus tyrimo tūrį laikyti „tuo“ kiekiu reiškia klaidingai suprasti, į kokį klausimą tyrimu iš tikrųjų buvo siekiama atsakyti.
Kokie vandens kiekiai buvo naudojami tikruose tyrimuose?
Du paskelbti tyrimai padeda konkrečiai įsivaizduoti, kokie kiekiai iš tiesų buvo naudojami. (šaltinis: Šešis mėnesius vartojamo vandeniliu prisotinto vandens poveikis molekuliniams ir fenotipiniams senėjimo žymenims 70 metų ir vyresniems suaugusiesiems) Šešis mėnesius trukusiame bandomajame atsitiktinių imčių kontroliuojamame tyrime 70 metų ir vyresni suaugusieji kasdien išgerdavo pusę litro vandeniliu prisotinto vandens, kurio koncentracija siekė 15 milijoninių dalių. Tyrėjai stebėjo su senėjimu susijusius biologinius žymenis ir lygino juos su kontrolinės grupės duomenimis. (šaltinis: Vandeniliu prisotinto vandens poveikis kraujo lipidų profiliams klinikinėse populiacijose: sisteminė apžvalga ir metaanalizė) 2023 m. sisteminėje apžvalgoje, apėmusioje septynis atsitiktinių imčių kontroliuojamus tyrimus, nustatyta, kad per dieną išgeriamo vandens kiekis svyravo nuo maždaug 500 mililitrų iki maždaug litro. Dažniausiai jis būdavo padalijamas į dvi–keturias mažesnes porcijas, užuot išgėrus visą kiekį iš karto. Vandenilio koncentracija tuose pačiuose tyrimuose svyravo nuo maždaug 0,6 iki 15 milijoninių dalių, priklausomai nuo tyrimo.
Kaip skyrėsi tyrimuose naudotos dozės
| Tyrimas | Paros tūris | Vandenilio koncentracija | Kas buvo matuojama |
|---|---|---|---|
| Šešių mėnesių bandomasis atsitiktinių imčių kontroliuojamas tyrimas, 70 metų ir vyresni suaugusieji | 0,5 L per dieną, viena porcija | 15 ppm | Su senėjimu susiję biologiniai žymenys |
| 2023 m. metaanalizė, apėmusi 7 atsitiktinių imčių kontroliuojamus tyrimus | ~0,5–1 L per dieną, dažniausiai 2–4 porcijos | ~0,6–15 ppm | Kraujo lipidų profiliai |
Skirtumas tarp 0,6 ir 15 milijoninių dalių yra svarbesnis, nei leidžia manyti vien vandens tūrio skaičiai. Tyrime, kuriame nurodoma „maždaug litras per dieną“, bet vandenilio koncentracija buvo mažesnė, ištirpusio vandenilio kiekis tesiekė dalį to, kurį bandomajame tyrime dalyviai gavo iš pusės tūrio vandens, kurio koncentracija buvo 15 milijoninių dalių. Šis skirtumas pirmiausia parodo, kad vien tūrio skaičiaus nepakanka atsakyti į klausimą, kuris iš tiesų rūpi daugumai skaitytojų: kiek vandenilio jie gautų.
Kodėl tūris ir koncentracija – du skirtingi klausimai
Pusėje litro vandens, kurio koncentracija siekia 15 milijoninių dalių, yra gerokai daugiau ištirpusio vandenilio nei visame litre vandens, kurio koncentracija yra 0,6 milijoninės dalies, nors atrodo, kad litras reiškia didesnį kiekį. Todėl lyginant tyrimus ar du produktus vien pagal tūrį padaroma klaidinga išvada. Kiek žmogus iš tiesų suvartoja vandenilio, lemia kartu vertinami tūris ir koncentracija, o ne atskirai paimtas kuris nors vienas skaičius. PPB ir PPM paaiškinimas išsamiai apžvelgia šių vienetų perskaičiavimą, jei norite palyginti du įrenginius ar du tyrimus vienodomis sąlygomis.
Štai kodėl patikrinta įrenginio išeiga yra naudingesnė informacija nei rinkodaros tekstas. Tokio butelio kaip Hydrion Core aprašyme nurodyta konkreti vandenilio koncentracija, pasiekiama per paruošimo ciklą. Taip skaitytojas turi konkretų rodiklį, kurį gali palyginti su tyrimo duomenimis. Toks palyginimas vis tiek negarantuoja tokio paties rezultato, koks buvo išmatuotas tyrime, tačiau bent jau abu dydžiai išreikšti tais pačiais vienetais, kitaip nei vien tik tūris.
Kodėl tyrėjai dozes padalija visai dienai
Keliuose tyrimuose, kurių duomenys įtraukti į minėtas apibendrintas vertes, dalyviams nebuvo duodama viena didelė porcija. Jie išgerdavo tris ar keturias mažesnes porcijas, dažnai po 250 arba 330 mililitrų, paskirstytas per dieną, užuot išgėrę 500 mililitrų ar litrą vienu kartu. Tikėtina priežastis susijusi su tuo, kaip ištirpęs vandenilis elgiasi atidarius ar įpylus vandens: per kelias minutes ar iki poros valandų jis pasišalina iš vandens, todėl šviežiai įpiltoje mažesnėje porcijoje geriant išlieka daugiau dujų nei vienoje didelėje porcijoje, paruoštoje prieš kelias valandas. Taip nutinka dujoms pasišalinant į orą; tai nėra patvirtintas gydomasis vartojimo laiko protokolas ir nereikėtų to laikyti įrodymu, kad koks nors konkretus vartojimo grafikas veikia geriau už kitą. Jei norite išsamiau sužinoti, kuriuo paros metu gerti vandenilinį vandenį ir kodėl vartojimo laikas gali būti svarbus pasisavinimui, geriau skaitykite specialų straipsnį apie vartojimo laiką, o ne laikykite šį porcijų padalijimą taisykle, kurios reikia laikytis.
Ką verta žinoti sprendžiant, kiek gerti
Nė vienas iš pirmiau pateiktų skaičių nėra asmeninė rekomendacija, ir nė vieno nereikėtų taip suprasti. Nurodyti tūriai ir koncentracijos paimti iš konkrečių tyrimų, kuriuose tirti konkretūs rezultatai konkrečiose populiacijose, pavyzdžiui, su senėjimu susiję biologiniai žymenys vyresniems nei 70 metų suaugusiesiems ar klinikinių grupių kraujo lipidų profiliai. Šie tyrimai nebuvo skirti bendro pobūdžio dozavimo rekomendacijai plačiajai visuomenei parengti. Orientavimasis į tirtą intervalą gali būti pagrįsta pradžia žmogui, sprendžiančiam, kokį kiekį išbandyti, tačiau tai negarantuoja, kad kitam žmogui, geriančiam vandenį dėl kitos priežasties, bus gautas toks pats išmatuotas rezultatas. Straipsnyje apie šalutinį poveikį ir kontraindikacijas rasite informacijos apie didžiausias ribas ar individualias aplinkybes, o dėl konkrečių sveikatos klausimų tinkamiausia kreiptis į gydytoją arba vaistininką. Jei norite įvertinti pačius tyrimus, o ne tik jų rezultatus, papildomame straipsnyje apie tai, kaip skaityti vandenilinio vandens tyrimą aptariama imties dydis, aklinimas ir finansavimas – detalės, nuo kurių priklauso, kiek reikšmės iš tiesų verta teikti konkretaus tyrimo rezultatams. Atskirame straipsnyje apie tai, kas nutinka vandeniliui jį pasisavinus tęsiama šiame straipsnyje pradėta tema, jei jus domina veikimo mechanizmas, o ne dozė.
Rinkitės įrenginį, kurio išeiga patikrinta ir išmatuojama
Kadangi tūrio rodiklis mažai ką reiškia nežinant vandenilio koncentracijos, naudingiau patikrinti paties įrenginio išeigą, o ne bandyti tiesiogiai atkartoti tyrime nurodytą litrų kiekį. Buteliai ir tabletės vandenilį išskiria skirtingais būdais, todėl prieš lyginant kurį nors iš šių variantų su tyrimo duomenimis verta suprasti, kuo jie skiriasi.
Tokio butelio kaip Hydrion Core vandenilis gaunamas per elektrolizės ciklą, kuris vyksta tiek laiko, kad būtų pasiekta nustatyta koncentracija, o tabletė, tokia kaip Hydrion H2 molekulinis vandenilis, 90 tablečių, ištirpusi išskiria fiksuotą, etiketėje nurodytą vandenilio kiekį vienai porcijai. Nė vienas variantas savaime nėra teisingesnis: tai du skirtingi būdai atsakyti į tą patį esminį klausimą – kiek ištirpusio vandenilio iš tiesų patenka į žmogaus geriamą stiklinę. Vandenilinio vandens įrenginių palyginimas pagal patikrintas specifikacijas yra naudingesnė pradžia nei bandymas pagal tyrimus, kurie niekada nebuvo skirti asmeninei dozei nustatyti, išvesti sau tinkamą kiekį.