Ar vandeniliu prisotintas vanduo naudingas inkstams? Ką iš tiesų rodo tyrimai ir ko paklausti gydytojo

Jei jūs arba jūsų prižiūrimas žmogus serga lėtine inkstų liga (LIL) arba jam atliekama dializė, sąžiningas atsakymas yra toks: vandenilio vanduo nebuvo tirtas specialiai LIL sergančių pacientų klinikiniame tyrime, todėl negalima teigti nei kad tai įrodytas gydymo būdas, nei priešingai. Kol kas turime nedaug tyrimų su gyvūnais, rodančių biologinius pokyčius pažeistuose inkstuose, ir stebėjimo tyrimų, kuriuose dalyvavo hemodializuojami pacientai, į savo kasdienę rutiną įtraukę elektrolizuotą vandenilio vandenį. Nė vienos rūšies tyrimas negali pasakyti, kad vandenilio vanduo padės jūsų inkstams. Jei sergate LIL arba jums atliekama dializė, naudingiau klausti, kaip papildomas vanduo ir jame esantis magnis dera su skysčių ir mineralų kiekio ribomis, kurias jūsų priežiūros komanda jau yra jums nustačiusi.

• Klinikinių LIL tyrimų dar nėra. Visi žmonių tyrimų duomenys gauti iš stebėjimo tyrimų, kuriuose dalyvavo hemodializuojami pacientai, o ne iš atsitiktinių imčių tyrimų, apėmusių platesnę LIL sergančių žmonių grupę.
• Tyrimai su gyvūnais rodo biologinį poveikį, o ne gydymą. Graužikų inkstų pažaidos modeliuose pastebimas vandenilio, tiekiamo su vandeniu, fiziologiniu tirpalu, įkvepiamomis dujomis arba dializės tirpalu, poveikis, tačiau šių tyrimų dozės ir tiekimo būdai tiesiogiai neprilygsta kasdien namuose išgeriamam buteliui vandens.
• Skysčiai įskaičiuojami, kad ir kaip juos vartotumėte. Inkstų ligomis sergantiems arba dializuojamiems žmonėms nustatytas skysčių kiekio limitas vandenilio vandeniui taikomas lygiai taip pat, kaip bet kuriam kitam vandeniui.
• Magnis svarbus kalbant būtent apie tabletę. Silpnėjant inkstų funkcijai, organizmas prasčiau pašalina magnį, todėl į tai svarbu atsižvelgti svarstant vartoti magnio turinčią tabletę, o ne gerti paprastą vandenį iš butelio ar ąsočio.

Ką iš tiesų tyrė konkretūs vandenilio vandens ir inkstų tyrimai

Vandenilio vandens ir inkstų tyrimai skirstomi į dvi skirtingas tyrimų grupes, atsakančias į skirtingus klausimus. Vieną sudaro inkstų pažaidos gyvūnų modelių tyrimai, kitą – tyrimai su žmonėmis, kuriems jau atliekama dializė. Nė vienas iš jų nebuvo skirtas nustatyti, ar sveiko žmogaus inkstams naudinga gerti vandenilio vandenį, todėl prieš darant išvadas verta kiekvieną tyrimų grupę vertinti atskirai.

Ką tyrė tyrimai su gyvūnais

Atlikdami tyrimus su žiurkėmis ir pelėmis, mokslininkai nagrinėjo vandenilio poveikį inkstams, pažeistiems dėl išemijos ir reperfuzijos, transplantacijos, tam tikrų vaistų, inkstų fibrozės ir eksperimentiškai sukeltos LIL. Gyvūnams vandenilis buvo tiekiamas keliais skirtingais būdais: su vandenilio turtingu geriamuoju vandeniu, suleidžiant vandenilio turtingą fiziologinį tirpalą, įkvepiant vandenilio dujas arba tiesiogiai ištirpinant vandenilį dializės tirpale dializės metu. Šiuose modeliuose vandenilio poveikis buvo siejamas su mažesniu azoto šlapalo kiekiu kraujyje ir kreatinino kiekiu, taip pat su mažesniais oksidacinio streso žymenų, tokių kaip MDA ir 8-OHdG, rodikliais bei mažesniu uždegiminių citokinų kiekiu (šaltinis: Molekulinio vandenilio klinikinis taikymas ir veikimo mechanizmas gydant įvairias inkstų ligas, įskaitant diabetinę inkstų ligą). Pačios apžvalgos autoriai atsargiai pabrėžia, kad tai tik pradžia, o ne atsakymas: norint patvirtinti šiuos rezultatus žmonėms, dar reikia didelio masto klinikinių tyrimų. Jei norite bendros įžangos apie tai, ką iš tiesų matuoja tokie žymenys ir kodėl juos naudoja mokslininkai, apie tai išsamiau rašoma atskirai.

Ką tyrė dializuojamų žmonių tyrimai

Žmonių tyrimų duomenys gerokai skiriasi nuo tyrimų su gyvūnais tiek pagal dalyvius, tiek pagal tyrimų pobūdį. Užuot tyrus vandenilio vandenį bendroje LIL sergančių žmonių grupėje, turimi tyrimai buvo atliekami su žmonėmis, kuriems jau buvo atliekama hemodializė, į jų dializės rutiną įtraukiant elektrolizuotą vandenilio vandenį. Tai buvo stebėjimo tyrimai, o ne atsitiktinių imčių tyrimai. Atskiruose tyrimuose dalyvavo maždaug nuo 8 iki 161 žmogaus, o stebėjimo laikotarpis truko nuo vieno mėnesio iki daugiau nei trejų metų. Nurodyti rezultatai apėmė sumažėjusius oksidacinio streso žymenų rodiklius ir mažesnį su dialize susijusį nuovargį. Viename tyrime, vidutiniškai stebėjus dalyvius apie trejus metus, bendros mirties ir širdies bei kraujagyslių reiškinių baigties momentinės rizikos santykis buvo 41 % mažesnis (šaltinis: Elektrolizuoto vandenilio vandens taikymas gydant lėtinę inkstų ligą ir atliekant dializę). Tame pačiame šaltinyje aiškiai nurodoma, kad LIL sergančių pacientų intervencinių vandenilio vandens tyrimų nėra paskelbta. Verta įsidėmėti: patikimiausi turimi žmonių tyrimų duomenys yra iš stebėjimo tyrimų su siauresne grupe žmonių, kuriems jau atliekama dializė, o ne iš kontroliuojamo tyrimo su žmonėmis, kurių LIL yra ankstesnės stadijos.

Kodėl šie duomenys dar nereiškia, kad tai inkstų gydymo priemonė

Stebėjimo tyrimas gali parodyti, kad elektrolizuotą vandenilio vandenį gėrusiems dializuojamiems pacientams buvo rečiau pasitaikančių širdies ir kraujagyslių reiškinių nei jo negėrusiems, tačiau neįrodyti, kad skirtumą lėmė vanduo. Žmonės, kurie į įtemptą gydymo rutiną, tokią kaip dializė, įtraukia dar vieną su sveikata susijusį įprotį, dažnai skiriasi nuo tų, kurie to nedaro, ir kitais aspektais, pavyzdžiui, tuo, kaip atidžiai laikosi mitybos rekomendacijų ar atvyksta į vizitus. Bet kuris iš šių skirtumų galėtų iš dalies paaiškinti rezultatą. Tokia pati loginė problema kyla ir daugelyje kitų stebėjimo tyrimų sveikatos srityje. Prieš patikint bet kuria tokia antraštėje skelbiama išvada, verta atidžiau įvertinti tyrimo imties dydį, kontrolinę grupę ir finansavimą.

Tyrimų su gyvūnais trūkumas kitoks. Kontroliuojamomis laboratorinėmis sąlygomis suleidžiamas vandenilio turtingas fiziologinis tirpalas, nustatytos koncentracijos įkvepiamos vandenilio dujos ar medicininės procedūros metu tiesiai į dializės tirpalą ištirpintas vandenilis nėra tas pats, kas namuose išgerti stiklinę vandenilio vandens. Į audinius patenkanti dozė, jos skyrimo laikas, palyginti su tiriama pažaida, ir tiekimo būdas skiriasi tiek, kad rezultatai, gauti tiriant pažeistus graužikų inkstus, neįrodo, kas nutinka žmogaus inkstams, jei jis kasdien geria tokį vandenį, ar ar apskritai kas nors nutinka. Platesnis klausimas, ar daugumai žmonių saugu kasdien gerti vandenilio vandenį, aptariamas atskirai nuo čia nagrinėjamų konkrečių inkstų tyrimų.

Ką dializuojami arba inkstų ligų dietos besilaikantys žmonės turėtų pasitikrinti prieš vartodami papildomą vandenį ar tabletę

Kadangi pirmiau aptarti tyrimai neįrodo gydomojo poveikio, dializuojamam arba inkstų ligų dietos besilaikančiam žmogui svarbu ne klausti, ar vandenilio vanduo veikia, o išsiaiškinti, ar jo vartojimas keičia ką nors iš to, ką jau stebite. Verta konkrečiai pasitikrinti du dalykus: kiek skysčių jums leidžiama suvartoti ir kas, be vandenilio, patenka į stiklinę.

Skysčiai įskaičiuojami, kad ir kaip juos gertumėte

LIL sergančių žmonių dažnai prašoma riboti skysčių, natrio, kalio arba fosforo kiekį, tačiau nėra vieno mitybos plano, tinkančio visiems šia liga sergantiems žmonėms. Tinkamas ribas individualiai nustato dietologas arba sveikatos priežiūros specialistas, ir jos koreguojamos laikui bėgant kintant inkstų funkcijai (šaltinis: Sveika mityba suaugusiesiems, sergantiems lėtine inkstų liga, NIDDK). Tai reiškia, kad stiklinė vandenilio vandens įskaičiuojama į skysčių kiekio limitą taip pat kaip įprasta stiklinė vandens; pridėtas vandenilis nekeičia to, kokį skysčių tūrį galite saugiai išgerti per dieną. Visas sąrašas, kam reikėtų atsargiai vartoti vandenilio vandenį, neskaitant čia aptartų konkrečių su inkstais susijusių aplinkybių, pateikiamas atskirai vienoje vietoje.

Kodėl magnio tabletė kelia kitą klausimą nei paprastas vandenilio vanduo

Silpnėjant inkstų funkcijai, inkstai iš kraujo pašalina mažiau magnio. Hipermagnezemija pasitaiko retai, tačiau kai ji išsivysto, dažniausiai taip nutinka žmonėms, kurių inkstų funkcija sutrikusi, ypač kai papildomai vartojamas magnio šaltinis, pavyzdžiui, magnio turintis maisto papildas, antacidinis vaistas arba laisvinamasis preparatas (šaltinis: Magnio vartojimas sergant lėtine inkstų liga, žurnalas „Nutrients“). Todėl magnio turinti tabletė iš tiesų kelia kitą klausimą nei butelis ar ąsotis, kuriame generuojamas vandenilis nepridedant mineralų. „Hydrion“ H2 tabletės ištirpinamos stiklinėje vandens ir kiekviena jų suteikia 8 ppm molekulinio vandenilio bei 80 mg magnio. Dializuojamam pacientui arba inkstų ligų dietologui svarbu įvertinti būtent šį magnio kiekį, o ne vandenilį, atsižvelgiant į naujausius laboratorinių tyrimų rezultatus ir kitus jau vartojamus magnio šaltinius.

Skaitytojams, kuriems gydytojas leidžia vartoti šias tabletes, kaip jas reikėtų vartoti kasdien, įskaitant veikimo mechanizmą ir įprastą dozę, išsamiau paaiškinta kitur.

Klausimų gydytojui sąrašas prieš bandant vandenilio vandenį dėl inkstų problemų

Nei vienas iš pirmiau aptartų tyrimų nėra priežastis vengti klausti apie vandenilio vandenį, tačiau tai priežastis aptarti šį klausimą su žmonėmis, kurie jau rūpinasi jūsų inkstų sveikata, o ne spręsti vien pagal produkto puslapį. Trumpas ir konkretus pokalbis padės aptarti tai, ko tyrimai negali atsakyti:

• Paklauskite, ar papildomi skysčiai iš vandenilio vandens telpa į jums šiuo metu nustatytą skysčių kiekio limitą, atsižvelgiant į inkstų ligos stadiją arba dializės grafiką.
• Jei svarstote vartoti magnio turinčią tabletę, o ne gerti paprastą vandenį, paklauskite, ar ji jums tinka, atsižvelgiant į naujausius laboratorinių tyrimų rezultatus, dializės grafiką ir kitus jau vartojamus magnio šaltinius, pavyzdžiui, antacidinius vaistus ar laisvinamuosius preparatus.
• Paklauskite, ar atsakymas keistųsi esant kitai LIL stadijai, pradėjus arba nutraukus dializę ar po transplantacijos, nes kintant inkstų funkcijai keičiasi ir organizmo gebėjimas toleruoti skysčius bei mineralus.

Šis sąrašas skirtas kaip pradžia pokalbiui su sveikatos priežiūros specialistu, o ne kaip medicininė rekomendacija, ir nepakeičia individualių skysčių bei mineralų kiekio ribų, kurias jums jau nustatė gydytojas arba dietologas.

Apibendrinus, turimi duomenys leidžia daryti santūresnę išvadą nei žadėti naudą ar įspėti apie pavojų: vandenilio vanduo turėjo išmatuojamą poveikį pažeistiems gyvūnų inkstams ir stebėjimo tyrimuose su žmonėmis, kuriems jau atliekama dializė, tačiau kol kas niekas neįrodo, kad jis gydo ar padeda išvengti inkstų ligų visoje LIL sergančių žmonių populiacijoje. Jei gydytojas leidžia jį išbandyti, praktinis sprendimas priklauso nuo tokio įprasto dalyko kaip etiketės skaitymas: patikrinkite, kiek skysčių papildomai suvartojate ir, jei vartojate tabletę, kas tiksliai ištirpsta kartu su vandeniliu.